Tiems, kurie skaitė praėjusio penktadienio straipsnį apie begėdiškus plynus miškų kirtimus paukščių perėjimo metu ir Raudonosios knygos rūšių naikinimą, gal bus įdomu sužinoti šiokias tokias naujienas „iš įvykio vietos", kaip sako mūsų policininkai.

Naujienos, kaip ir galima tikėtis, nelinksmos. Pirmiausiai, rastas vienas jau negyvas pelėdžiukas. Akivaizdžiai vienas iš tų, kurie kirtimuose (ir net naktiniuose) nesugebėjo išlikti. Du likę ir straipsnyje anksčiau minėti dar gyvi ir tėvų nepamesti prisišliejo arčiau Gintaro Varno sodybos, kur šiandien rytą kartu tupėjo ant horizontalios didelio beržo šakos.

Ką gi daryti su lavonėliu? Kaip detektyvuose sakoma, lavono nėra, nėra ir nusikaltimo. Bet šiuo atveju ne visai taip paprasta. Nusikaltimas buvo ir anksčiau. O dabar jau ir negyvas paukštis iš Lietuvos Raudonosios knygos. Dar pavyko aptikti, kad geraširdžiai miškakirčiai vieną inkilą pamatė ir perkabino kažkur kitur. Tokiu būdu žuvo dar viena margasparnės musinukės vada ir suaugusi patelė.

Utenos apskrities gyvūnijos apsaugos atstovai, taip gerai pasirodę pirmą kartą, dabar visiškai nuščiuvo. Į skambutį, pranešantį jiems apie negyvą pelėdžiuką, buvo atsakyta, kad jų viršininkas išvykęs į užsienį. O vieni be jo jie yra bejėgiai. Pažiūrėkite tik, kokia nauja dainelė.

Tokiose situacijose pareigūnai dažniausiai staiga sunkiai suserga (kol konsultuojasi su aukštesniais už juos, kaip sausiems iš balos išlipti). Čia juk išvyko. Na, ką gi? Įdomu, kas atsitiktų, jei kita rimta problema iškiltų? Kas reaguotų? O kad nebūtų visų, gal reikėtų organizuoti kolektyvinę išvyką - patirties darbe pasisemti ir pasidalinti. Kur nors į Kiniją, kur jau ne tik paukščių, bet ir žiurkių nebeliko.

Ir aš, ir Gintaras Varnas norime labai padėkoti visiems, taip gausiai ir nuoširdžiai reagavusiems į tokį akivaizdų ir tokį neleistiną elgesį gamtos atžvilgiu, koks buvo aprašytas anksčiau. Juk sulaukėme beveik 300 komentarų, ir absoliuti dauguma - konstruktyvūs: kad egzistuojančias „Miškų kirtimo taisykles" drąsiai galima vadinti gamtos naikinimo taisyklėmis.

Po publikacijos sukelto šurmulio ir reakcijos į jį UAB „Miško sklypas" su dviguba energija metėsi kirsti dar daugiau. Kaip rašiau, net naktį. O šeštadienį, kuris paprastai yra lyg ir nedarbo diena, pjūklai ir miškavežiai netilo tol, kol iškvietėme policiją. Bejėgiai iš esmės ką nors pakeisti policininkai bent jau nurodė kirtėjams, kad visi darbai turi būti baigti iki 19 val.

Daug draugų ir pažįstamų iš įvairiausių visuomenės sluoksnių - nuo mokytojų iki ornitologų, nuo kultūros veikėjų iki parlamentarų - skatino mus steigti naują ir visiškai nepriklausomą visuomeninę organizaciją, kuri bandytų išsaugoti Lietuvos gamtos likučius ir kiek apmažinti ilgapirščių apetitą, bandytų kovoti su nepažabojama ir godžia valdininkija. O ir komentaruose buvo daug žodžių, kviečiančių kurti naują Sąjūdį ir gelbėti Lietuvos gamtą. Nes ko mes be jos verti?

grįžti