Ministerija, paslaptingai vadinama Aplinkos (ne apsaugos ar kokia kita) skubos tvarka nutarė žudyti gamtą toliau. Ministras kalba apie kompromisą. Jis būtinas, kad Lietuvos ekonomikos plėtra tęstųsi, o žmonės turėtų darbo. Gražu, kilnu, krikščioniška. Kraujuojančia širdimi Lietuvos urėdai sutiko formaliai neleisti naikinti mūsų miškų paukščių nuo balandžio 1-osios iki birželio 1 dienos.

Būtų nuobodu ir per daug specifiška čia grūsti retųjų Lietuvos paukščių rūšių perėjimo lenteles. Juolab ministerija jas turi. Ir urėdai turi. Absurdiškas pasiūlymas, ministro pateiktas kaip kompromisas, tik neaišku, su kuo, verčia lenkti galvą prieš nihilizmą, prieš visišką gamtos dėsnių nesupratimą. Ir dar - prieš politikavimą miško viduryje. Nei žebenkštukui, nei čivyliui tokie paistalai nesuprantami. Mat, kaip teigia biologijos mokslas, jie dar nepakilo iki absktraktaus mąstymo. O mes jau čia. Ypač politikai.

Dviem žodžiais - rašinio esmė. Ministerija mums (neabejingiems) skiria du mėnesius laiko, kad pelėdžiukai išsiperėtų. Jei nespėjo - jų problema. Tada „vsio zakonno". Kirskim, naikinkim ir žudykim - toks kompromisas.

Visuomeninis judėjimas „Už gamtą" reikalaus, kad Lietuvos miškuose retiems (ir ne) paukščiams bei kitiems gyvūnams būtų mestelėta duonos kriaukšlė. Kad jiems būtų leista (pamanykit tik) išauginti savo jauniklius. Nežiūrint mankurtų pelnų ir parsidavusių už degtinės butelį girininkų pastangų.

Čia pat pridursiu, kad mūsų judėjimas labai kruopščiai laikysis „nenešimo iš miegamojo šiukšlių" principo. Tai, kaip mes begėdiškai apsidirbame savo darže, lai lieka mūsų šalyje. Bet jei pamatysime, kad piktybiški ilgapirščiai norės toliau nebausdami naikinti mūsų Tėvynę, netylėsime. Mūsų judėjimas jungsis su kitomis įtakingomis gamtosauginėmis organizacijomis Europoje ir pasaulyje. Ir lengvo pelno siekiantys pseudolietuviai turės pagalvoti bent du kartus, prieš darydami nusikaltimus gamtai. Nes už tai teks atsakyti.

Beje, dėl atsakymo. Aplinkos ministras A.Paulauskas atsakė man ir teatro režsieriui G.Varnui, kad pelėdžiukų naikintojai nubausti net 300 litų bauda. Baisu, ar ne? Kodėl dar jie iki šiol į teismą mūsų nepadavė? Kutenančiai peršasi mintis apie prostitutes ir joms skiriamas baudas. Ir apie jų kikenimą.

Štai įsivaizduokime save gamtosaugininkais ar šiaip piliečiais, kuriems ta gamta nenormaliai rūpi. Mylime mes ją, kad ją kur galas. Siūlau scenarijų. Žygiuojame į miškus ir renkame paukščių ir kitų gyvūnų parašus. Kad neperės ar negyvens nesaugomose teritorijose. Kad gamtiškai programuotą dauginimosi ciklą tuoj pat pakeis, sutinkamai su Aplinkos ministerijos ir A.Paulausko kompromisą atitinkančiomis nuorodomis. Va jums ir mestelėtas kaulas (kompromisas). Iš organizacijos, kuri turėtų piestu stoti prieš bet kokį mūsų mažutės šalies gamtos naikinimą. O daro atvirkščiai. Baltos dienos viduryje.

Ko gero, puikiai „politinį kompromisą" iliustruoja toks okupacijos metų anekdotas. Rusas ir lenkas (ar bet kurios kitos socialistinio lagerio tautos atstovas) randa lobį. Rusas pasiūlo jį pasidalyti broliškai. Lenkas norėtų kitaip - pusiau. Taip ir Aplinkos ministerija - 90 proc. kompromiso jai, likutis jums. Mums? O ko? Kubinių metrų medienos, va ko. Mums tų kubų kaip ir nereikia. Jų reikia nustekentai Lietuvos gamtai.

Viktoras Petkus, garsus lagerininkas ir disidentas, Lietuvos Helsinkio grupės pirmininkas bei judėjimo „Už gamtą" iniciatyvinės grupės narys: „Ar turi politika bet kokią prasmę, jei mūsų mažoje šalyje nebeliks miškų?"

Nepriklausomas visuomeninis judėjimas „Už gamtą" tikrai neatsitiktinis reiškinys šalies gyvenime. Pavargome mes. Ne nuo gyvenimo ar pienių pūkų sukeltos alergijos. Visai nepavargome nuo vadinamųjų politikų rietenų ir juokingų vienadienių šūkaliojimų. Tiesiog juos ignoruojame. Bet mūsų šalies gamtos genocido ignoruoti daugiau negalime. Ir negalėsime. Mūsų jėga tame, kad judėjimo vardu kalba ir tautos žiedas, ir gal paprastesni, bet nei kiek ne mažiau patriotiški žmonės.

Bėda tame, kad daugelis pastarųjų yra po pinigų ištroškusių biurokratų padu ir bijo prarasti darbą. Jei duos valią savo sąžinei.

O visai tautai žinomi menininkai, rašytojai, aktoriai - jiems bijoti nėra ko. Ir jie galingu balsu sako ir sakys „Už gamtą"!. Jie nepabėgo ieškoti geresnio uždarbio kažkur, o liko su mumis. Su draugais, su Lietuvos dangumi, su giedančia lakštingala. Su Merkio vingiais, su Punios šilu, su Labanoro giria. Lietuva juos gerbia. Ir su jų pagalba mes stiprūs. Daug stipresni, negu įvairaus plauko biurokratai norėtų mus matyti. O anoniminius grasinimus atleisti sąžiningus darbuotojus miškų (apsaugos, naikinimo, gamtinio genocido?) sistemoje mes kruopščiai saugosime savo archyvuose ir tikrai nepaliksime užmarščiai. Kad ir ko urėdai tikėtųsi.

Tik vakar grįžau iš Kazachstano ir iš kolegų sužinojau apie pastaruosius įvykius. Atostogų metas. Galima greitai „prastumti" patogius sau nutarimus. Sėdėdamas lėktuve pakeliui į Rygą niekaip negalėjau atsikratyti įkyrios minties. Dūzgė ji galvoje kaip paskutinis Ledi Makbet išėjimas į sceną didingoje G.Verdi operoje.

Kas gi yra šis paslaptingas darinys, vadinamas Aplinkos ministerija? Kokie jos tikslai ir uždaviniai? Pirmą kartą gyvenime susidūrus su panašiu reškiniu akivaizdžia tampa akis rėžianti tiesa. Tai dar vienas valdžios padalinys, bet kokia kaina didinantis naujalietuvių pelną. Vienadienį. Visų mūsų ateities sąskaita.

Eilinį kartą suglumęs sėdi ir galvoji - o kaip gi jų, tų naikintojų, vaikai ir anūkai? Ar jiems užteks vien mobiliųjų telefonų ir kompiuterių? Tėčiai gamta užtenkamai pasidžiaugė? Va tada ir darosi baisu. Baisu tikrąja to žodžio prasme. Valdininkų aukštumoje moralės nebėra.

Ei, ten! Gal kas girdite? Referendumas. Kuriame Aplinkos APSAUGOS ministeriją! Tegu vien dėl skambesio, taip raminančio ausį. O kas žino, gal ir dėl rimtesnių dalykų. Juk neįmanoma patikėti, kad lietuvių su sąžinės likučiais neliko visai. Jaučiu, jog tampu marksistu. Siaubas.

Maktelėkime pirštu į Rusiją. Jiems ten daug sunkiau. Nėra jie Europos Sąjungoje, o laikraščiai ir televizija kruopščiai kontroliuojami. Bet veiksmo atoveiksmio dėsnio niekas ir niekur neatšaukė.

Štai "Transneft" koncernas nutarė tiesti naftotiekį vos ne per Baikalą. Per šventąją jūrą, kurioje tvyro penktadalis pasaulio gėlo vandens. Jau dabar tas vanduo buteliukuose kainuotų daugiau, nei išgauta nafta. Ką daro rusai patriotai? Kviečia pagalbon "Greenpeace", ir patys stovi šaltame lietuje protestuodami. Jų galva - akademikas Jablokovas. Tikras esu, kad mažai kas mūsuose prisimena labai dėmesio vertą faktą. Juk ne Gorbačiovas, o būtent Jablokovas pradėjo "perestroiką". Jis pagrasino gyvas susideginti Raudonojoje aikštėje, jei Baikalas toliau bus nuodijamas. Ir gal jam mes bent kiek turėtume būti skolingi už atgautą nepriklausomybę.

Gamtosauginiai judėjimai pasauliniame fronte įtartinai mažai analizuojami. O būtent nuo jų prasideda rimtos pertvarkos ar net revoliucijos. Ne nuo tų, atsiprašau, judėjimų, kurie pripuolę uoliai maitinasi iš valdžios lovio. Ne nuo prijaukintų. O nuo tų giliai nesavanaudiškų, kuriais žmonės tiki.

Ir ne be reikalo. Juk žiauriai trūksta mums nesavanaudiškumo, trūksta tikrų siekių. Kurie jokių pinigų neatneš. Bet jei tikslas artėja, atskraidins didžiulį moralinį pasitenkinimą! Kokį galingą būrį naujų nesavanaudiškų draugų. Manau visi skaitantieji sutiks, kad tai svarbiausia. Ir tiems, kurie daug pasiekė gyvenime, ir tiems, kuriems pirmą kartą užkukavusi pavasarį gegutė jį įprasmina.

Pasverkime, kam kas svarbu. Prichvatizuotojams, jau pertekusiems pinigais - gamta? Ne. Jie patys susikurs savo gamtą kelių "privačios valdos" hektarų plote.

Pora žodžių apie urėdus. Gražus žodis, ar ne? Smetoninė Lietuva, nepriklausomybė, moralinės vertybės. Viskas vietoje. O judėjimo "Už gamtą" iniciatyvinė grupė archyve turi nemažai faktų, po kurių paviešinimo drėgnu skudurėliu reikėtų valyti tų veikėjų veidukus.

Ypač kai jie tuščiažodžiauja prieš kameras, aiškindami apie darbo vietas mūsų tautiečiams. Lietuvos gamtos sąskaita. Turėtų žinoti, kad aplink retų paukščių lizdus kirtimai draudžiami tiek žiemą, tiek vasarą. Tai šit kaip dabar nepriklausomos Lietuvos urėdai įspėja jiems pavaldžius girininkus: "Radote juodojo gandro lizdą - tylėkite". Jei norite likti darbo vietoje. Nes trukdysite kirsti.

Bet mes turime žaliuosius. Kažkur. Giliai gerbtiną judėjimą idėjine prasme. Ber kur jis? Kokiame pogrindyje pasislėpė? Vienas jų tikslų - miškų apsauga. Štai tau boba ir devintinės. Tai kur gi tie žalieji, kada plynai kertamos Lietuvos paskutinės sengirės? Lai tai būna priekaištas, bet norėtusi ir jų balso. Gamtosaugininkų Lietuvoje per daug nebus - ypač dabar. Mielieji, mes ant ribos. Ant skustuvo ašmenų. Ar liks Lietuva, ar ne - priklauso tik nuo mūsų. Arba gyvensime kažkokiame klaikiame futuristiniame stiklo burbule. Kur žodis "gamta" bus seniai pamirštas.

grįžti