Publikacijos
Kas tikrai saugo gamtą Lietuvoje?
Kas gi kalti dėl tokio barbarizmo? Ornitologai, kiti gamtosaugininkai - štai, kas. Jie laiku neinformavo, kur peri tas ar kitas paukštis.
Nuo sovietmečio laikų nieko panašaus nesu skaitęs ar girdėjęs. Nuo laikraščio „Tiesa" teiginio, kad Pietų Korėjos keleivinis lėktuvas, neteisėtai įsiveržęs į SSSR oro erdvę, buvo įspėtas skristi iš jos lauk. Ir nuskrido tolyn, tolyn... Tai buvo spausdinama tada, kai naikintuvai jau buvo numušę lėktuvą ir visi žmonės žuvo. Tai šit tokia pirma mano asociacija, kai perskaičiau straipsnį „Kas išsergės Lietuvos miškų retenybes?". Apie retus mūsų miškų gyvūnus ir augalus, jų išsaugojimo problemas pasakoja Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos vyriausiasis specialistas Feliksas Žemulis.
Pasakojimas graudžiai primena pamokslą, sakomą labai jau provincinės parapijos kunigėlio, kuris nei žino, nei supranta, apie ką kalba. Rašinio esmė - viską išsaugos miškininkai. Taip, kad mums ir rūpintis labai nėra ko.
Antra asociacija, kilusi po šio rašinio - Kazachstanas. Seniausias Vidurinėje Azijoje esantis Aksu rezervatas. Plotų prižiūrėtojas Michailas Charlapmjevičius pasirūpino, kad nors kokią ekonominę vertę turį gyvūnai, tokie kaip švilpikai (dėl kailio) ar barsukai (dėl riebalų), nukeliautų į jo šeimos tikrai nemažą lobyną. Alga - 80 rublių. Žmona - namų šeimininkė. O garaže puikuojasi „Niva", rezervate ganosi 17 nuosavų arklių, per 100 avių, karvių, jau nekalbant apie smulkmenas, kaip šimtai vištų ir kalakutų. Ir štai naminukę varantis „saugotojas" pradeda poetinį pasakojimą, kaip jis tą gamtą myli. „Patikėkite, nėra didesnio malonumo, - sako jis mums, - kaip priglausti ausį prie krištolinio kalnų upelio ir klausytis jo čiurlenimo ar pamatyti besklandantį kilnųjį erelį." Visai kaip pono Žemulio rašinyje.
Nieko, atrodo, Lietuvos miškų valdovams nėra maloniau, kaip matyti išlikusias didingas senagires, kartais išvysti kurtinį ar erelį., išgirsti lakštingalų ar devynbalsių. Bet jos gal ne tokios svarbios. Tiesiog saugomos, bet į Raudonąją knygą neįrašytos, tad galvos sukti neverta. Tad paklausyk jų giesmių, kaip daro Michailas Charlampjevičius, o mišką - kirsk. Štai čia tikra jo apsauga. Ypač, jei jis brandus ir jame didelė ekologinė įvairovė.
O dabar pakeliaukime po šitą saldžių žodžių pilną rašinį ir žvilgtelėkime, ką jis mums žada. Cituoju jautrų pasakojimą pradedantį autorių: „Gamtai gali padėti daug kas, tačiau išgelbės tik žmonių sąžinė", - taip dar prieš beveik du šimtus metų rašė vokiečių rašytojas Johannas Wolfgangas Goethe". Nors bėk ir rėk. O jau pats genijus tai karste apsivertė ne vieną kartą, kai paslaptingos dvasios atnešė jam Lietuvos miškažudžių pacituotus jo žodžius. Iš kur tiek hipokritikos? Juk dabar lyg ne diktatūra, lyg ne fašizmas, lyg ne sovietmetis. O apeliuojama į sąžinę, ramiausiai naikinant mūsų gamtą!
O ir visas straipsnis kaip medumi teptas. Jokio prieštaravimo. Miela, malonu. Autorius labai jaudinasi dėl juodojo gandro lizdo sunaikinimo (tokių atvejų ne vienas). O paskaitę raštus, kuriuos Aplinkos ministerija sovietine kalba atrašė Gamtos fondui, sužinosite, kad viskuo kalti ornitologai. Ornitologai, kurie įspėjo ir nurodė, kur yra lizdas. Ir ką? Jis vis tiek buvo sunaikintas. Kas nubaustas?
Mūsų atvejis su žvirblinėmis pelėdomis jau pakankamai plačiai aprašytas. Nebuvo uoksas nurodytas jokioms organizacijoms, nes už teatro režisieriaus Gintaro Varno sodybos miško kirtimas prasidėjo vieną visai saulėtą rytą, niekam nelaukus ir nesitikėjus. Tie, kurie kerta, nieko neįspėja, ir yra teisūs pagal veikiančius ir prieštaraujančius Europos Sąjungos direktyvoms poįstatyminius aktus ar nurodymus. O bandantys saugoti gamtą ir nesusigrobiantys milijonų tautiečiai - ne. Neteisūs jie. Gyventų sau ramiai ir nesuktų galvos, ką beširdžiai gamtos likučių naikintojai daro. Kas nubaustas?
Bet grįžkime prie pamokslo. Kas nori jį pamatyti, užsukite į www.am.lt, kur galėsite gėrėtis, kiek tinkami.
Dabar jau cituoju straipsnį toliau. „Joks įstatymas ar kitoks teisės aktas neapsaugos reto paukščio būsto, jei žmogus neturės sąžinės. Kuo greičiau ir daugiau pasipelnyti iš kertamų miškų nori ne vienas privataus miško savininkas. Valstybiniuose miškuose tvarka geresnė, tačiau ir urėdijose reiktų pamąstyti, kaip galima būtų geriau apsaugoti retus paukščius", - sako generalinis šalies miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas.
Jo vadovaujama Generalinės miškų urėdijos taryba pasiūlė miškų urėdijoms nevykdyti pagrindinių kirtimų valstybiniuose miškuose nuo balandžio 15 d. iki gegužės 15 d. - tuo metu peri daugelis retųjų paukščių. Netrukus šis siūlymas bus apsvarstytas urėdų gamybiniame susirinkime. Generalinis miškų urėdas B.Sakalauskas tikisi, kad šiai iniciatyvai bus pritarta.
Matėte - tikisi? Kažkaip pavėluota ta iniciatyva. Ir aiški reakcija į publikacijas bei visuomenės pasipiktinimą. Ką gi mums duos šitas kaulas, numestas kaip valkataujančiam šuniui Generalinės miškų urėdijos? Visiškai nieko. Kodėl? Daug retų rūšių mūsų miškuose pradeda perėti anksti. Siūlomi terminai tiesiog garantuoja pelėdų lizdų sunaikinimą, o kaip tik tuo metu retųjų genių uoksuose yra arba jauniklių, arba kiaušinių. Gal kas painformuotų apie tai tokios iškilios iniciatyvos autorių?
Yra tik mažytė dalis smulkių paukščių, kurie gali susisukti arba išsikalti lizdą, sudėti kiaušinius, juos išperėti ir išvesti jauniklius per 30 dienų. Na, nebent koks kikilis ankstyvam pavasariui esant. Nė viena, kartoju, nė viena reta rūšis į šiuos rėmus niekaip netilps. O kuo toliau į mišką, tuo riebesni partizanai. Juk siūloma tai daryti tik valstybiniuose miškuose. Bet kuriuo atveju matome mažutę miškininkų reakciją į visuomenės pasipiktinimą, kuris tik augs, - ieškoti pseudokompromiso. Jie, atseit, neabejingi, jiems taip pat skaudu. Nemeluokite, ponai. O dabar - apie privačius miškus.
Turint galvoje šalies dydį (mes ne Suomija ar Švedija), apskritai nereikėjo atiduoti miškų į privačias rankas. Kaip dabar matau vieno draugo motiną, gobšiai šnabždančią vyrui: „Kvaily tu, toje pusėje, kur seseriai atidavei, beržai daug storesni." Už žemę kompensacijos buvo? Buvo. O kodėl su miškais kitaip? Oi, kiek čia detektyvų reikės parašyti. Kas leido? O kodėl, klausti net nereikia - dėl pinigų. Amžinas, vienintelis ir tikras atsakymas.
Visos ES direktyvos labai konkrečiai nurodo, kad privataus miško savininkas - ne namo savininkas. Namo savininkui dažniausiai priklauso namas ir jame esantys daiktai. Lygiai tokia pati psichologija rutuliojasi tarp privačių miškų savininkų. Mano miškas - darau ką noriu, kada noriu ir kaip noriu. Rytoj kepu delikatesinį zylių kiaušinių omletą. Poryt - dar ką nors išradingiau. Lakštingalų gali pristigti Liudviko XIV laikais, taip Prancūzijoje garsėjusiam ir pamėgtam jų liežuvėlių paštetui. O užporyt, jei žmonai prireiks brangių sabalų kailinių, kertu mišką. Su visais lizdais, uoksais, kiaušiniais ir jaunikliais.
Ne taip yra, gerbiamieji. Miško savininkui priklauso mediena ir žemė. Ir jokiu būdu ne jame gyvenantys įvairiausi gyvūnai. Jie nėra privataus savininko nuosavybė. Ko, kaip atrodo, ir Generalinės urėdijos atstovai nelabai suvokia.
Dar keletą pavyzdžių? Mūsų miškininkai stoja prieš plynus kirtimus kurtinių tuokvietėse (!). Kokie apskritai gali būti kirtimai kurtinių tuoktuvių vietose, plyni ar neplyni? Kam šovė į galvą panaši absurdiška mintis? Nugirdau, kad visai neseniai plynai buvo iškirsta Lietuvos pietuose esanti kurtinių tuokvietė. Bet niekas neprisipažins, visi bijo. Bijo tokių ponų, kaip rašinio autorius, ar stovinčių dar aukščiau už jį. Tai parodykime, kad mes ir Lietuvoje, ir už jos ribų nebesitaikstysime su valstybiniu vandalizmu mūsų gamtoje.
Juokas pro ašaras. Kai naikinami retų paukščių lizdai, ministerija kaltina ornitologus, kad jie nenurodė, kur tie lizdai yra. Na, geriau nesugalvosi. Negi suįžūlėję valdininkai nežino, kad Lietuvoje tiek ornitologų, jog surastų kiekvieną lizdą, nėra. O tiems, kurie surado ir pranešė, plyštančia širdimi stebėti, kaip tas medis kertamas, nes pareigūnams nė motais?
Vėl tenka grįžti prie unikalaus straipsnio apie „tikrus" gamtos ir miškų saugotojus.
Cituoju: „Retuosius augalus ir gyvūnus gina ne vienas šalies įstatymas. Lietuvos Respublikos miškų įstatyme įpareigojama paisyti aplinkosaugos reikalavimų - mišką naudoti tokiais būdais, kurie padėtų mažinti neigiamą poveikį aplinkai, saugoti biologinę įvairovę." Tai kaip čia du ir du sudėti? Atvirai vykdomas gamtos genocidas, o tuo pačiu metu skamba vos ne revoliuciniai šūkiai ją saugoti. Neapsigausime, mielieji, tikrai ne. O citatos aptakumas! Ji lyg yra, lyg ir nėra. Jokio konkretumo, kam jis? Paskui dar žurnalistai prisikabins.
Matote - miškų naudotojai, kaip niekas kitas, gerai įsigilinę į įstatymus. Mažinti žalą. O mes juk kol kas kalbame tik apie retus, į Raudonąją knygą įrašytus paukščius. Be jų yra begalė saugomų paukščių, kurie nekainuoja taip brangiai, ir įvairiausių kitų gyvūnų bei augalų. Kaipgi jie papildo taurias miškininkų idėjas apie gamtos išsaugojimą?
Nuo tų šviesių „Tiesos" laikraščio laikų beveik nemačiau įžūlesnio medumi ir pataikūniškumu patepto melo, kaip šiame rašinyje. Jau ir cituoti pavargau, visą jį reikėtų įdėti. Bet nuoroda yra, ir iš jūsų malonumas jį perskaityti visą tikrai nebus atimtas. Dar kartelį primenu mūsų peticijos už miškų išsaugojimą adresą - www.peticija.lt/visos/1556.
Mūsų judėjimo „Už gamtą" iniciatyvinės grupės reikalavimas liks toks pat - uždrausti vandalizmą miškuose nuo kovo 1 d. iki rugpjūčio 1 d. Dėkoju jau beveik 4000 piliečių, atidavusių balsus už gamtą. Tą tikrą vertybę, nuo kurios dauguma mūsų priklauso.